Apie „Dzingt“ ir E. Tombak knygą „Nebaigti reikalai“

Rytas Vilniaus knygų mugėje, kai be šurmulio ir spūsčių, vaikšto tik dalyviai. Paskutinės akimirkos pasisveikinimų ir susimojavimų, nes už kelerių minučių sales užplūs lankytojai.

„Dzingt“ pakeliu akis į išgirstą „Labas“, o prieš mane stovi Eva Tombak. Moteris, pavergusi mano dėmesį ne vieną dešimtmetį, dar nuo „Ievos" ir „Cosmo" laikų. Tą pačią dieną, išsliūkinusi iš stendo, pėdinu ieškoti žodžių, sakinių ir tekstų guru. „Dzingt“ atrandu, jog mudvi parodoje skiria tik stendų siena. Praradusi kalbos dovaną, mekenu, o kojas pakerta naujausios knygos „Nebaigti reikalai“ viršelis, sukeldamas galvoje chaosą ir nenumaldomą „dzingt, dzingt, dzingt“. „Dzingt“, nes panašų vaizdą (foto viršuje) prieš trejus metus nufotografavau paplūdimyje pati. 

Knyga „Nebaigti reikalai“ pavergė mano artimiausių trijų dienų laisvas minutes. „Dzingt“ – nebaigtų reikalų su tėvais ar (ir) vaikais turėjo mano jogos užsiėmimų lankytojai, jų turi tėvai atvedę vaikus mokytis skaityti ar rašyti, jų turi mano mentee (jaunieji rašytojai), jų yra ir pas mane. Likusias kelias dienas, kelionė į mugę ir namo neprailgo, nes iš rankų nebegalėjau paleisti „Nebaigtų reikalų“. Taip, aš laksčiau vaikystėje su batono rieke užtepta sviestu, o žaidžiant kieme raktas kabėdavo ant kaklo. Aš labai bijojau važiuoti dviračiu, tačiau supausi lyg patrakusi, apsiversdama aukštyn galva ir iškrisdama ne kartą. „Dzingt“ ir kaip joginė, praėjau etapą, jog reikia atleisti artimiesiems, nes jie augino, mokino, auklėjo taip, kaip mokėjo ir tuo laikmečiu atrodė geriausia. „Dzingt“ pastaruosius trejus metus dirbau su vaikais ir jaunimu – ir sunkiai galiu prieštarauti (teisingiau sakyti „nenoriu“) nors vienam šios knygos sakiniui. 

Kartais su vyru kalbėdavomės – gal senstame? Tačiau su šia knyga, kurios ištisas pastraipas jam skaičiau balsu mašinoje, nusprendėme, kad nesame niurzgos ir bambekliai. Esame besikeičiančių kartų liudytojai, kai vieniems norma – nebendrauti su tėvais, kitiems – nuolat bėgti nuo problemų ieškant atsakymu nušvitime, dar kitiems – pas specialistus ir t.t.

Ačiū Evai už kūrinį, kuris padrąsino mane, kartų tema, pakutenti nervus rašomo romano skaitytojui. Viliuosi kiek stipriau. Kai rašau savo sekėjams apie knygas, iš principo jų nevertinu nei balais, nei žvaigždutėmis ar braškėmis. Kiekvienas rašytojas turi savo stilių, kiekvienas atveria širdį ir leidžia svetimiems po ją dairytis. Tačiau, man Eva – žodžio, sakinio, teksto guru, o knygą „Nebaigti reikalai“ rekomenduoju Jums perskaityti – nes tikrai turite nebaigtų reikalų. Klausimas tik: ar tampaisi juos su savimi lyg rūbus lagamine ar laikas nuo laiko apsikuopi?